Nuo senų senovės menininkai įkvėpimo kūrybai semiasi iš gamtos. Tačiau nuo tų laikų, kai mūsų protėviai braižė antilopių formas urvuose, gamtos atžvilgiu daug kas pasikeitė: milijonus kartų padaugėjo taršos ir tūkstančius kartų sumažėjo gyvybės Žemėje formų. Kertami miškai, chemikalais teršiamos upės, pesticidais nuodijamas dirvožemis, naikinamos natūralios gyvūnų buveinės – tai ne tik gamtos niekinimas, bet ir pačios žmonijos savižudybė.